- mirginti
- mìrginti, -ina, -ino caus. mirgėti.
1. daryti, kad mirgėtų, marguliuotų: Šitie akiniai raštą mìrgina Lp. Varnėnas mirgino savo plunksneles saulės spinduliuose rš.
2. tr., intr. judinti, mojuoti: Balandis, sparnelius mìrgindamas (plasnodamas), prašo ėsti J. Mìrgina sparnus lėkti Up. Dabar purinsiu plunksneles, dabar mirginsiu sparnelius LTR(Skdv). | Mirgina su lazda po nose Šts. Mìrgina su kumste man po nose, toks piktas Plng. Su šikšnų botagėliu mirgydamas NS1175. ║ vizginti: Ožka uodegą mirgina Ldk. Šuo uodega mìrgina – matyt, duonos nori Žmt.
3. intr. švytuoti: Ką čia mirgini akỹs, va, kai duosiu per nagus! Sdk.
◊ sparnùs mìrginti ruoštis (bėgti): Daugis mìrgino sparnùs bėgti iš fronto Skdv.úodegą mìrginti išsisukinėti: Gali uodegõs nemìrgyt, aš viską girdėjau Alv.\ mirginti; pamirginti; primirginti; sumirginti
Dictionary of the Lithuanian Language.